Svajonė visada būdavo ta pati: ligoninės palatoje ji viena kankinosi mirties akivaizdoje ir galvojo apie vaikus, kuriuos palieka. Esmė ta, kad anglė Jenny Cockell iki tol neturėjo vaikų, bet paieškos jausmas ir mišrūs prisiminimai Tarsi jie nebūtų iš šio gyvenimo, jie visada buvo šalia.

Būtent atkreipdamas dėmesį į šias laisvas dalis ir atlikdamas hipnozė kuris ėmė dėlioti dėlionę, pakeitusią ne tik jo, bet ir daugiau nei 30 metų gyvenusios atskirai šeimos gyvenimą. Ši istorija buvo papasakota knygoje, kuri taip pat tapo filmu, Per laiką ir mirtį ("Mano gyvenimas kitame gyvenime"), kuriame pateikiamos detalės, galinčios sudominti net didžiausius skeptikus.

Jenny Cockell šiandien neabejoja: ji yra reinkarnacija dvasios Mary Sutton Dešimties vaikų, iš kurių du mirė gimę, motina Marija gyveno sunkų gyvenimą su agresyviu vyru ir net badavo. 1932 m. pagimdžiusi mergaitę, ji neišlaikė ir mirė. Dėl jos mirties ir atstumiančios vyro asmenybės šeima išsiskyrė: dvi mergaitės buvo išsiųstos į vienuolyną, oKeturi vaikai buvo apgyvendinti vaikų namuose, o du vyresni berniukai liko su tėvu.

Suteikdami svarbą smalsiems prisiminimams, deja vus ir jausmus, Jenny Cockell pradėjo intensyvią kelionę, ieškodama savo ankstesnio gyvenimo. Malahide Kaip ir diktavo svajonės, Džeinei pavyko rasti ūkininką, kuris prisiminė šeimą, panašią į tą, kurią aprašė anglė. Pasidomėjus regiono našlaičių namų istorija ir įdėjus skelbimus į laikraščius, jai pavyko surasti vieną iš vaikų - pakankamai senų, kad galėtų būti Džeinės tėvai. Pirmieji kontaktai buvo ne visai draugiški - argi priimtum žmogų išskėstomis rankomis?kuris prisiekinėja, kad yra savo motinos reinkarnacija? -, tačiau rezultatas, švelniai tariant, neįtikėtinas.

Užmezgusi ryšį su kai kuriais Marijos vaikais ir lydima spiritizmo ir paranormalių reiškinių ekspertų, Dženny sugebėjo ne tik šokiruoti pasaulį gana patikimų įrodymų, kad tai buvo Marija Jauniausią dukrą Elizabetą tėvas paliko dėdėms, su kuriais ji augo nežinodama apie kitų brolių ir seserų egzistavimą, nors gyveno mažiau nei už mylios nuo vieno iš jų.

" Daugelis mano prisiminimų buvo pavieniai fragmentai, todėl kartais būdavo sunku juos suprasti. Tačiau kitos dalys buvo gana išsamios ir išsamios. Tai buvo tarsi dėlionė, kurios kai kurių detalių trūko, kitos buvo ne vietoje, o kai kurios buvo labai aiškios ir lengvai sudėliojamos. Vaikai užėmė didžiąją dalį mano prisiminimų, kaip ir namelis bei jo vieta. Kitos vietos ir žmonės man nebuvo tokie aiškūs, Jenny teigia savo knygos ištraukoje.

Peržiūrėkite filmo ištrauką ir nustebkite:

[youtube_sc url="//www.youtube.com/watch?v=brAjYTeAUbk"]

Visos nuotraukos © Jenny Cockell